Norėčiau, kad tai būtų melas. Apgaulė. Kvailas triukas ar žaidimas. Kad tai, kas įvyko šįryt nebūtų įvykę.
…Norėčiau, kad ji būtų nusišypsojusi ir pasakiusi man „taip“.
Ją sutikau vieną paskutinių rugpjūčio vakarų – pažaisti šachmatų partiją, nes tokiais senai nežaidžiau. Žodis, prisilietimas, žvilgsnis, kvietimas pasivaikščioti, užlipti ant stogo, klausimas, bučinys – gimė liepsna.
Per artimiausias kelias savaites mes susitikome dar ne kartą.
Tada išsiskyrėme.
Ji išvyko studijuoti į Prancūzijos miestą Kaną, o aš likau Lietuvos mieste Kaune. Šiek tiek bendravome žinutėmis internetu, tačiau ji nemėgo rašyti, tai šio bendravimo nebuvo daug.
Pasisiūliau atvykti. Ji sutiko. Pakvietė pas save ir pabūti kartu.
…Norėčiau, kad būčiau žinojęs, kad ji mane kvietė tiesiog kaip gerą žmogų, o ne liepsną, kurią pažino rugpjūtį.
Visą spalį, šiek tiek rugsėjo ir dar lapkričio galvojau apie ją. Nedaug, ne! Bet viena ar kita mintis gimdavo – kaži ar ji pabandė prisijungti prie Duolingo komandos, kaip siūliau? Kaži ar ji jau perlaužė prancūzų kalbą? Kaži ar tai, jog ji retai atsako… Ne, tai tik mano baimės, tik mano spėjimai, aš juk turiu bėdą…
Turiu bėdą. Dabar lengva ją dėl visko kaltinti.
Turiu bėdą – gimiau į dėmesio trokštančių žmonių pusę. Vaikystėje niekada negalėjau būti tikras, ar mano tėvai mane myli, nes šie buvo gana nenuspėjami ir vieną kartą padėdavo, o kitą ne. Tai ir užaugęs nuolat abejodavau kitais (bei savimi).
Mano paskutiniai santykiai su nuostabiai gražia Elena iš Vilniaus dėl to ir griuvo – aš tiesiog užknisau ją su savo abejonėmis, ar esu pakankamai geras. Bandžiau forsuoti gerus santykius. Bandydavau…
Pradėjau tada metus be santykių, per kuriuos (manau, kad) išmokau, jog nereikia reikalauti – tiesiog priimk, ką duoda. Mėgaukis. Neklausinėk. Pasitikėk kitu ir savimi.
„Jei nenorėtų – ji man sakytų“ – mintis buvo įsižiebusi per laukimo mėnesius ir taip nuramindavau save.
Per šiuos metus pradėjau pasitikėti savimi ir kitais. Viskas gerai, santykių, ypač pilnai trilypių (aistros, romantikos, draugystės – sakyk, jei įdomu, papasakosiu daugiau) nereikia forsuoti ar, tuo labiau, kažkaip apibrėžti.
Nereikia nieko apibrėžinėti!
Vien, kad paklausi „Ar mane myli?“, nereiškia, kad gausi gerą atsakymą – ar įsivaizduoji, kiek kartų per savo 6 paskutinius santykių metus buvau tai melavęs (nors pats nesuprasdavau)?
Nereikia ir apibrėžimų „Ar esame poroje?“, „Prižadėk, kad mylėsi amžinai“. Mes neturime teisės to reikalauti iš kitų – prižadėjimų. Ypač kai šiuos išlaikyti praktiškai neįmanoma, nes visi keičiamės.
Juk:
- Jei sielos groja kartu: Jos gros nepaisant ar yra apibrėžimai, prižadėjimai, žiedai, įsipareigojimai ir kita. Sielos groja nuoširdžiai ir savanoriškai, ne iš įsipareigojimų.
- Jei sielos negroja kartu: Jos negros nepaisant apibrėžimų ir taip toliau.
Taigi aš pasitikėjau.
Jos nenoras rašyti žinutes nėra ženklas, kad kažkas negerai – ji tiesiog nenori rašyti. Jos nenoras miegoti kartu nėra ženklas – jai tiesiog patogiau miegoti atskirai. Jos nenoras bučiuotis – ji tiesiog nenori bučiuotis.
…Taip, galiu klausti „Kodėl?“.
Bet ar įsivaizduoji, kaip tai užknisa? Nuolatiniai kamantinėjimai, kryžminės apklausos pasitelkus gero policininko ir blogo policininko vaidmenis, psichologinis spaudimas atsakyti?
(Atsakyk! Ar tu kartu, ar atskirai? O ką, jei rasiu? Aaa!?)
Aš lioviauti tokių dalykų klausinėjęs. Pradėjau tikėti nuoširdumu bei jo galia – net įsirašiau į savo asmeninį manifestą, kaip svarbiausią, kas išvis gali būti.
„Jei nenorės – ji pasakys.“
Ji pasakė.
Kai paklausiau.
Jau atvykus.
Norėčiau, kad tai būtų melas. Apgaulė. Kvailas triukas ar žaidimas. Kad tai, kas įvyko šįryt nebūtų įvykę.
Tokiomis akimirkomis kyla klausimai:
- Ar kada sutiksiu žmogų, kuris mane mylėtų?
- O galbūt ji apsigalvos? Gal ji pasikeis, aš pasikeisiu, aplinka pasikeis, laikas praeis, ji patirs blogų vyrų, niekas jos nemylės ir jai prisiminus mane…
- Kodėl ji man nesakė?
- Aš toks idiotas. Čia ne klausimas, tik melagingas teiginys. (O gal teisingas?)
- O kaip tos merginos, kurios man rašė, tačiau manęs nesužavėjo? Ar tikrai gerai, kad joms neatsakiau vien dėl to, kad jos negražios ir neužkūrė sielos ugnies?
- Ar kada sutiksiu žmogų, kurį išties galėčiau mylėti?
Tai klausimai, panašūs į septynias susitaikymo fazes – skausmą, derėjimąsį, pyktį, savigraužą, analizę. Pridėk gale pasikartojantį skausmą (kuris neišvengiamai su kiekvienu pasikartojimu vis mažesnis) ir gausi tai, ką patiriu dabar.
…Apmaudu, kad (rodos) neturiu sprendimų, ką daryti.
Esu iš prigimties problemų sprendėjas – jei sugedo durų rankeną – ją sutaisysiu, jai nulūžo puodo rankena – sukursiu naują, jei trūksta pinigų – sukursiu produktą ir jį parduosiu, jei reikia namų – juos pasistatysiu.
Tačiau ką galiu padaryti čia?
Sakyti Saulei „Aš tave myliu“? Bet juk tai veltui – meilė nėra jausmas, meilė yra veiksmas ir ji, manau, tikrai mato, kad stengiuosi bei jaudinuosi dėl jos.
Klausti Saulės „Kaip galėčiau pasikeisti“? Bet juk veltui ir tai – ar…
…Argumentai, kaip „Ar kada tai suveikė?“, „Ji būtų sakiusi“, „Pasirodysiu jai silpnas, taigi nepatrauklus“ sukasi galvoje. Nė vienas jų netinka. Paklausiu jos to.
Gerai, ką dar galiu padaryti?
Pasinaudoti senai skaitytos knygos „Suviliok bet kokią merginą“ patarimais, nutraukti ryšį ir po pusės metų grįžti kaip gražiausiam kazanovai? Manau veltui, nes tai manipuliacija ir melas, o šie dalykai nėra geras santykio pagrindas – geriau, jei tiesiog toliau pažinsiu ją; nenutraukiant ryšio. Kaip draugę.
Tuolab, kadaise bandydavau būti kietuoliu. Tačiau po pažinties su Mileta (kokių santykių kartoti nenorėčiau) suvokiau, kad nesu kietuolis. Pro mano kietuolio vaidmens skyles švietė raudoni apatiniai su Kalėdiniu elniu – ir šie, gal kiek keisti ir pernelyg jausmingi, nerimti ir netvarkingi, yra mano sielos apatiniai. Tikri. Pažeidžiami. Žmogiškesni. Man tai patinka labiau – nereikia apsimetinėti, kuo nesu.
Verkti prieš ją su mintim, kad įsijungs jos globėjiškas instinktas ir ji nuspręs pabandyti tęsti pažintį? …LOL. Tuolab, kad jau paverkiau. Ir tai irgi manipuliacija.
Susipažinti su jos giminėmis ir parodyti, koks esu šaunus? Nope. Skamba žiauriai nemaloniai ir nesiruošiu nusiristi iki tokių manipuliacijų.
Nupirkti Saulei gėlių, arbatinį ir kalną tualetinio popieriaus? Ne. Aš jai nupirksiu, jei rasiu ir pakaks pinigų, tačiau tik iš gero noro – ne būdo ją išmanipuliuoti.
…Gal tiesiog keliaujam tolyn – vėl, žiūriu, įsijungia nesąmoningų wikipedinių sąrašų nuo ą iki ž sudarinėjimo sugebėjimas.
Kas dar?
Laukti, kol viskas pasikeis? Nu jo, galima. Bet realiai laikas neitin mano galioje, ar ne? Prie nesąmoningų idėjų pridėk hipnozę bei iš raganos pirktą meilės eliksyrą.
…Tuolab, kad laukimas įvyks savaime – nepaisant, kas nutiks.
Taigi ką galiu daryti?
Paklausti jos kaip galėčiau pasikeisti; ką padarysiu. Vilties, aišku, neturiu – tai tik klausimas. Jei atsakymas nebus „sudegink savo kūrybą“ ar „nusiskusk ūsus“ – galėsiu pabandyti. Jei atsakymo nebus – nieko tokio.
Norėčiau, kad tai būtų melas. Apgaulė. Kvailas triukas ar žaidimas. Kad tai, kas įvyko šįryt nebūtų įvykę.
Jaučiu tau trauką, Saule.
Aistros, romantikos, draugystės.
Jei tikrai to nesupratai – norėčiau, kad tiesiog būtų aišku.
Bet neverčiu tavęs jausti trauką atgal. Tik kviečiu.
Jei šis kvietimas vienpusis – tebūnie. Išgyvensiu. Jau daugiau kartų, nei norėčiau, tokius dalykus išgyvenau – kaskart tik palikdamas dalelę vilties bei vaikiško, naivaus, savęs.
Jei visgi pajusi, kad… Ne, nereikia jokių ten „amžinai mylėsiu“. Užtat, jei pajusi bent mažytę trauką – aš esu čia. Bent jau šio laiško rašymo metu. Tiesiog prisiglausk; sakyk.
Ačiū, Saule, už progą jausti. Esu dėkingas.
