Apie Histrioninį asmenybės sutrikimą ir asmenybės sutrikimus, kuriuos turime kiekvienas

Štai keli pamąstymai birželio 17 dieną:

  1. Galvoju, kad turiu Histrioninį asmenybės sutrikimą. Deja nesu dėl to tikras, nes šiuo metu neturiu psichologo ar psichoterapeuto (o Timas Petraitis, pas kurį lankydavausi ir patiko, tapo pernelyg brangus mano kišenei). Bet galbūt. Jaučiu, kad kartais trūksta dėmesio, norisi po to tą dėmesio poreikį kažkaip užblokuoti – atsijungiant nuo interneto, feisbuko, romantinių santykių. Tačiau tai neveikia. Poreikis gauti dėmesio vis tiek yra. Dabar pradėjau medituoti ir užuot blokavęs šiuos poreikius – pamažu stebėti, kaip žvėrelius ar cypiančias dviračio detales. Nežinau, ką darysiu su šiais poreikiais.
  2. Turbūt nėra žmonių be sutrikimų. Mergina, su kuria išsiskyriau, turėjo savų bėdų, kurioms išspręsti reikės laiko, jėgų, dėmesio. Tarp kitko, aš čia ne apie pastarąją merginą – aš apie visas, kurias kada sutikau. Ir turbūt apskritai visus žmones. Neseniai šia tema bendravau su „Nyčės ūsų“ barista Indre ir priėjome prie tokios pokalbio baigties, kuri atrodo visai logiška. Turbūt ir tu turi problemų, ar ne? Fiziniai ar psichologiniai (išties vargu ar galima atskirti, nes kūnas ir mintis yra tas pats), bet sutrikimai egzistuoja.
  3. Iš to seka – normalu būti nesveikam. Kad ir keistai skamba. Turbūt lieka su savo bėdomis sugyventi ir išgyventi. Jei gimei su deformuota ranka – jos, tikėtina, greitu metu nepakeisi (nors rankos atveju – mokslo progresas stebėtinas), užtat gali pakeisti būdą, kaip su ta ranka gyvensi. Atitinkamai su įgimtu genu sirgti, nesirgti, patirti skausmingas mėnesines, iš auklėjimo įgytu griežtumu sau ar kitiems…
  4. Meditacija padeda sugyventi. Virš mūsų – mėlynas dangus. Mėlynas dangus visados yra – net jei jį dengia debesys. Meditacija padeda susitelkti, nurimti, atkreipti dėmesį į tai, ką jau turi. Tikėtina, kad turi pakankamai.
  5. Ne viskas, kas bloga, išties bloga. Jei bandytum kiekvieną dalyką savyje paversti tobulu – tikėtina, kad greičiau išprotėtum, nei tai padarytum. Kai kurie blogi dalykai trukdo tik labai nedaug, palyginus… O galbūt tai ir nėra taip blogai. Ką manai?
  6. Atvirumas yra tarytum oras. Tai man prieš kelias dienas pasakė Simas Balčiūnas, kalbėdamas apie romantinius santykius. Manau, kad jis tą patį galėtų pasakyti apie visus santykius. Jau apie pusę metų domiuosi atvirumo praktikomis – kai nefiltruoji, negražini, ką norėtum pasakyti kitam, o tiesiog sakai tiesiai. Įskaitant savo skausmus, įskaitant kitų skausmus, įskaitant keistus klausimus. Nes kiekviena atvira vieta – padeda susijungti. Panašiai, kaip du prisiglaudę vandens telkiniai netrukus susijungs į vieną. Atvirumas, nors ir kartais skaudus, suartina. Esu dėkingas atviriems žmonėms ir pats stengiuosi toks būti.
  7. Ar santykių esmė – džiaugtis, kad jie tiesiog yra? Patyriau visą kalną įvairiausių ryšių: reikalaujančių, priverstinai duodančių, abejingų, norinčių pakeisti viens kitą… Mano paskutiniai buvo man maloniausi. Jų metu aš praktikavau atvirumo, meditacijos technikas ir tai, ką išmokau per praėjusius metus, domėdamasis apie santykius. Tiesiog džiaugiausi, kad santykiai buvo ir dalinausi savimi su ja. Man nereikėjo iš mano merginos kažko ypatingo – nereikėjo nė, kad susitiktume, ji visad atsakytų į mano Facebook žinutes ar, kad būtų kažkokia… Ji patiko, kokia buvo. Šiek tiek traumuota, kaip ir aš, bijanti atsiverti, kaip ir aš, žvelgianti pozityviai, bet ir nepasitikinti greitais susižavėjimais, kaip ir aš. Tai buvo įdomi patirtis, nes tiesiog džiaugiausi, kad esu poroje – turbūt džiaugiausi, kad esu kažkam vertingas, kad mano buvimas įprasmintas ne tik per darbus ar buvimu sūnumi/anūku tėvams/seneliams, kad esu pakankamas būti poroje. Kaip manai – ar santykiuose reikia kažko daugiau? Ar tiesiog buvimas bei dėkingumas už buvimą yra ko ir reikėtų siekti?
  8. Pilnai suprantu, kodėl išsiskyrėme. Bet man vis tiek skaudu, kad buvau paliktas. Ji ir sakė, kad su manimi viskas gerai, o aš ja tikiu – dėl to pačio atvirumo. Išsiskyrėme, nes jai reikėjo erdvės. Pilnai tai suprantu – juk pats tokius metus be santykių turėjau. Palaikau ją! Bet net suprantant tai, vis tiek skaudu, kad buvau paliktas – norisi, visgi, padėti, pabūti tuo herojumi, kuris išgelbės – padėti jai būti vienai kartu. Nežinau ar tai įmanoma. Svajoju, kad kada ateityje mes vėl susitiksime… Na, nežinau ar pats tada dar jausiu jai kokius jausmus. Bet norisi. Bendrauti man juk patiko.
  9. Ir turbūt liūdėti po išsiskyrimo natūralu? Net jei pažintis truko vos kelis mėnesius? Nežinau. Bet viena draugė sako ir tai skamba raminančiai…

Kavinėje „Four seasons“ kavą geriantis,
Danielius

Aš sulaužiau savo metų be santykių iššūkį (ir išmokau šį tą naujo)

Aš sulaužiau savo metų be santykių iššūkį. Aš susitikau merginą. Ir ne tai, kad tiesiog sutikau – aš ja įsisvaigau.

Mes susitikome netikėtai, kai ši Tinderyje pasiūlė tiesiog susitikti be jokio susirašinėjimo. Šiaip, visus metus iki rugsėjo Tinderį naudojau tiesiog paplepėjimui ir visos tos pažintys niekur kitur nenuvykdavo.

Mes susitikome.

Pažaisti šachmatais vienoje iš senesnių kavinių Kaune, priešais senąją prezidentūrą. Užsiplepėjome, išėjome pasivaikščioti, užlipome ant stogo netoli Laisvės alėjos, kur stebėjome žvaigždes ir kalbėjomės apie keliones, rašymą ir santykių prasmę.

„Galbūt santykiais svarbiausia tiesiog mėgautis? Galbūt nereikia nieko tikėtis ir čia ta prasmė?“

„Tranzavau per Rusiją pas savo dabar jau buvusį vaikiną, maniau, kad bus taip romantiška.“

„O čia visai romantiška. Tu mane specialiai čia atsivedei?“

„Galbūt…“

„Visai būtų patogu tiesiog imti ir tave pabučiuoti.“

„Kodėl nepabučiuoji?“

„Nesu tikras – mano iššūkis…“

*Maždaug minutės trukmės pauzė*
*Pasilenkia ir pabučiuoja*

„O kaip tavo iššūkis?“

„Velniop tą iššūkį!“

Dabar, praėjus dviems savaitėms nuo šio susitikimo, man sunku ją išmesti iš galvos. Jau trečią dieną tyliai įsivaizduoju ją čia, kartu, o naktį jaučiau kokį tai akmenį krūtinėje.

Tas akmuo, aišku, galėjo būti koldūnai, kurių privalgiau pusantros valandos prieš nueidamas miegoti.

…Na, ar tai, kad rytoj (ar jau šiandien) keliauju iki Vilniaus LRT studijos, kur vėl kalbėsiu apie Tinginystės naudą sveikatai, produktyvumui ir kūrybiškumui.

Ji išvyko prieš savaitę.

Ištranzavo iš Lietuvos į Prancūziją studijuoti kalbos mokslų.

Per tą savaitę, kiek galėjau ją pažinti, mes susitikome bene keturis kartus. Buvome kartu, žaidėme šachmatais, kelissyk praleidome naktis vienas kito glėbyje ir buvome dėkingi. Jaučiausi gerai.

Jaučiausi laisvas. Dar prieš kelis mėnesius galiausiai ir man dašuto, kad meilė nėra jausmas – tai veiksmas.

Tai, ką tu jauti yra susižavėjimas. O tai, ką darai – meilė. Meilės veiksmas yra toks, kad tu nereikalauji, o tiesiog duodi, nes tau nusispjaut ir norisi duoti. Panašiai, kaip nusispjaut ir norisi pakelti šiukšlę Kauno gatvėje ir tai darai, net jei tau niekas neploja.

(Aišku, meilės veiksmas veikia lygiai taip pat, jei tavęs niekam nereikia. Tau nusispjaut, taigi jei sako „Ačiū, nenoriu“, tai ir negrūdi. Gūžteli pečiais ir tiek.)

Todėl laisvę ir jaučiau. Čia reikalavimų nebuvo – tik dėkingumas. Dabar, jai išvykus, jaučiuosi kiek kitaip.

Man rodos šią dabartinę jausmų makalynę įveiksiu.
Bet šią akimirką jaučiuosi lyg reikalaučiau.

…Turiu pagalvoti.

* Maždaug vienos paros pauzė, kurios metu Danielius keliavo iki Vilniaus ir atgal, dirbo ir mąstė apie savo jausmus *

Žinai… Žinau!

Užvakar aš jaučiausi tarytum:

  • Krūtinėje būtų akmuo;
  • Jos man labai reikėtų;
  • Dievaži, kaip reikėtų;
  • Man jos reikia dabar;
  • Aš turiu pas ją išvykti;
  • Kiek kainuoja lėktuvo bilietai į Prancūziją?
  • Ji yra mano sielos antra pusė;
  • Praleidžiu progą;
  • Ją pamesiu;
  • Jai nepatinku;
  • Nesu pakankamai geras;
  • Prišnekėjau jai nesąmonių;
  • Esu pernelyg jausmingas;
  • Su manimi jai nemalonu;
  • Mano metų be santykių iššūkis bevertis, nes nieko neišmokau;
  • Nėra prasmės mano darbuose, jei nesu su ja.

…Ir reikalavau dėmesio.

Ne, nieko nerašiau.

Jau pradėjau išmokti, kad imtis veiksmų, kai esi jausmingoj būsenoj – keistas sprendimas. Geriau jausmus iškalbėti draugui. Geriau jausmus išrašyti draugui, kaip rašau sau (ir tau) dabar.

Reikalauti dėmesio lengviau, nei tiesiog būti ir dėkoti.

Parašius straipsnį lengva prievartauti savo sekėjus – dalintis straipsniu po skambiomis antraštėmis, per prievartą siųsti laiškus, pirkti dirbtinius „patinka“, nes daug „patinka“ tikriems žmonėms bus kaip reklama, jog čia kažkas galbūt gero; manipuliuoti dėmesiu.

Padarius darbą lengva prievartauti pasaulį ir sakyti „O, aš tai padariau didžiulį darbą! Kada mane Valstybė ir Pasaulis apdovanos?“.

…Ir skųstis, kai niekas už tavo darbus apdovanojimų net nesiruošė duoti.

Tai lengvas kelias. Tik nemalonus.
Yra malonesnis, manau.

Aš dar neskaičiau Simone de Beauvoir knygos „Antroji lytis“, bet man patiko dalies šios knygos konspektas. Ši prancūzų filosofė (apie kurią turbūt žinai – turėtum žinoti), kalba ne tik apie moters lytį, bet ir apie Autentišką meilę.

Anot jos, tikra – autentiška meilė yra:

1) Laisva ir lygi. Tikros meilė veiksmas toks, kad gerbi ne tik savo, bet ir partnerio laisvę. Rinktis profesiją, ateitį, požiūrius, netgi rinktis jūsų santykius nutraukti ar tęsti.

Autentiška meilė pasižymi laisve nuo „turėtum“, nes, iš esmės, niekas nieko NETURI daryti: net mylėti tave ar save.

2) Draugiška. Tikros meilės veiksmai geranoriški ir dosnūs – duodi tai, ką nuoširdžiai norėtum duoti. Tavo pusė yra tavo draugas, kuriam linki gero, bet nebūtinai malonaus. Linki jam patirti nuotykių, būti laimingu, bet nesielgi kaip su kūdikiu ir nesaugai nuo menkiausių klaidelių.

Draugiškuose santykiuose leidi savo Žmogui daryti klaidas ir esi kartu, nes tiesiog smagu. Ne dėl kažkokio apibrėžimo kaip „susituokę“ ar panašaus.

…Taip pat, anot Simone de Beauvoir…

Autentiška meilė NĖRA:

1) Tikėjimas, kad meilė užpildo tave. Santykių paieška gali būti toks pat bėgimas nuo savęs, kaip nuolatinis feisbuko naršymas, susirašinėjimas su draugais, internetinės pornografijos, filmų ar žaidimų, alkoholio, žolės ir kitų narkotikų vartojimas.

Santykiai neturėtų būti bėgimas nuo savęs ir joks santykis, jokia meilė, nepabaigs tavęs – tu esi tas pats žmogus, su savo problemom ir talentais, nepaisant esi kartu su kažkuo ar vienišas.

2) Tikėjimas, jog meilė yra viskas. Santykiai gali būti tokie užburiantys, tokie stebuklingi, kad lengva pamesti save visoje euforijoje.

Tačiau euforija nebūtinai tęsis, o jai praėjus ateis nuobodulys. Jei ieškojai tik greito būdo pabėgti nuo savęs, greitai ir pradėsi jausti tuštumą. O ar tikrai to norėjai?

3) Tikėjimas, kad meilė būna lemtinga. Susižavėjus lengva jausti, lyg tavo partneris lemtingas, tavo antroji sielos pusė. Tačiau žinai ką? Nėra tobulų žmonių. Yra gal tik šiek tiek geresni pasirinkimai nei kiti.

Ir jei pradėsi tikėti likimu – tikėtina, jog pradėti nusileisti ar prievarta keisti kitą žmogų savaip. Tai, geriausiu atveju, labai nemandagu, o blogiausiu – tiesiog prievarta.

Prisimindamas savo ankstesnius santykius, galiu pastebėti ir apgailestauti:

Mano ankstesniuose santykiuose, bent iš mano pusės, Autentiškos meilės nebūdavo. Nebūdavo ir pačios meilės kaip veiksmo – tik bėgimas nuo savęs per fejerverkus ir susižavėjimus.

…Gaila, kad to nesupratau ankščiau. Gaila, kad nepradėjau ankščiau nagrinėti savo paieškų prasmės, iki kol sutikau psichoterapeutą Timą Petraitį.

Ir žinai, štai, kas įvyko per vakarykštę parą – aš prisiminiau visus šiuos Simone de Beauvoir žodžius, prisiminiau, ką pats sau kalbėjau apie Meilę kaip veiksmą, bet ne jausmą.

Ir pajutau ramybę.

Akmens krūtinėje neliko.

Taip, aš vis dar prisimenu šią merginą. Negaliu juk per vieną parą (ar savaitę) tiesiog pamiršti tų nuostabių valandų kartu! Net šią akimirką ją prisimenu.

Tačiau vietoj to, kad jausčiau nepasitenkinimą, jog ši man neskiria dėmesio (tarytum turėtų??), prisimenu, kad, išties: ji ir neturėtų to dėmesio skirti. O net jei skirtų dabar, vien, sakykim, dėl to, kad pamatė šiuos žodžius, kuriuos skaitai tu – man nepatiktų; juk tai nebūtų Autentiškas ryšys.

Ir vienintelis dalykas, ką aš galiu daryti…

…Vienintelis malonus dalykas, kurį galiu daryti…

…Yra mėgautis.

Nebūtinai mėgautis šia akimirka. Nors būti Dabar dažnai geriau nei kuriuo kitu laiku. Bet mėgautis tų dienų atsiminimais, kol buvome kartu.

…Padėkoti.

Ne dėl noro kažką gauti atgal, tarytum ankstesniuose santykiuose, kai sakydavau „Aš tave myliu“ ir laukdavau, kol man pasakys tą patį, o tiesiog. Tiesiog nes smagu ir ačiū, buvo gera.

Panašiai dėkoju ir parduotuvei „Rimi“, kur prieš savaitę iš nuolaidų automato gavau netikėtą 5% nuolaidą visoms prekėms – argi ne šaunu?

…Toliau kalbėti su savimi ir tavimi.

Kol emocijos gyvena mūsų viduje – jos neapčiuopiamos, milžiniškos ir baisios. Panašiai, kaip baubas, gyvenantis po lova ar patalynės dėžėje. Tačiau atvėrus dėžę ar pašvietus šviesa po lova, dažnai baisiausia, ką randame yra viena kojinė, neturinti poros.

Manau, neturėtume tylėti, kai kalba jausmai – turėtume rašyti, kalbėti. Tai šią akimirką bent jau padėjo man.

Ir nežinau, kaip visą šitą apibendrinti…

…Šią akimirką mano vienos kojos pirštai apglėbę kitos kojos nykštį, panašiai, kaip darė ji, klausausi prancūziškos dainos, kas turbūt primena jos studijų šalį ir sėdžiu ant tos pačios lovos, kur praleidau laiką kartu su ja. Prisimenu, kaip ji gina gyvūnų teises ir pasakojo apie kelionę per Rusiją.

Bet nejaučiu nieko ypatingo.
Tik malonią saulės šilumą ir malonų dėkingumą.

Galbūt yra koks moralas, bet man nesinori čia moralizuoti. Tokie suvokimai įvyko manyje per paskutines dvi paras, galbūt aš vis dar nežinau santykių Esmės, galbūt aš vis dar nusišneku, bet tiesiog noriu padėkoti: Ačiū, kad skaitei.

Tikiuosi buvau naudingas.

Tavo,
Danielius