Štai keli pamąstymai birželio 17 dieną:
- Galvoju, kad turiu Histrioninį asmenybės sutrikimą. Deja nesu dėl to tikras, nes šiuo metu neturiu psichologo ar psichoterapeuto (o Timas Petraitis, pas kurį lankydavausi ir patiko, tapo pernelyg brangus mano kišenei). Bet galbūt. Jaučiu, kad kartais trūksta dėmesio, norisi po to tą dėmesio poreikį kažkaip užblokuoti – atsijungiant nuo interneto, feisbuko, romantinių santykių. Tačiau tai neveikia. Poreikis gauti dėmesio vis tiek yra. Dabar pradėjau medituoti ir užuot blokavęs šiuos poreikius – pamažu stebėti, kaip žvėrelius ar cypiančias dviračio detales. Nežinau, ką darysiu su šiais poreikiais.
- Turbūt nėra žmonių be sutrikimų. Mergina, su kuria išsiskyriau, turėjo savų bėdų, kurioms išspręsti reikės laiko, jėgų, dėmesio. Tarp kitko, aš čia ne apie pastarąją merginą – aš apie visas, kurias kada sutikau. Ir turbūt apskritai visus žmones. Neseniai šia tema bendravau su „Nyčės ūsų“ barista Indre ir priėjome prie tokios pokalbio baigties, kuri atrodo visai logiška. Turbūt ir tu turi problemų, ar ne? Fiziniai ar psichologiniai (išties vargu ar galima atskirti, nes kūnas ir mintis yra tas pats), bet sutrikimai egzistuoja.
- Iš to seka – normalu būti nesveikam. Kad ir keistai skamba. Turbūt lieka su savo bėdomis sugyventi ir išgyventi. Jei gimei su deformuota ranka – jos, tikėtina, greitu metu nepakeisi (nors rankos atveju – mokslo progresas stebėtinas), užtat gali pakeisti būdą, kaip su ta ranka gyvensi. Atitinkamai su įgimtu genu sirgti, nesirgti, patirti skausmingas mėnesines, iš auklėjimo įgytu griežtumu sau ar kitiems…
- Meditacija padeda sugyventi. Virš mūsų – mėlynas dangus. Mėlynas dangus visados yra – net jei jį dengia debesys. Meditacija padeda susitelkti, nurimti, atkreipti dėmesį į tai, ką jau turi. Tikėtina, kad turi pakankamai.
- Ne viskas, kas bloga, išties bloga. Jei bandytum kiekvieną dalyką savyje paversti tobulu – tikėtina, kad greičiau išprotėtum, nei tai padarytum. Kai kurie blogi dalykai trukdo tik labai nedaug, palyginus… O galbūt tai ir nėra taip blogai. Ką manai?
- Atvirumas yra tarytum oras. Tai man prieš kelias dienas pasakė Simas Balčiūnas, kalbėdamas apie romantinius santykius. Manau, kad jis tą patį galėtų pasakyti apie visus santykius. Jau apie pusę metų domiuosi atvirumo praktikomis – kai nefiltruoji, negražini, ką norėtum pasakyti kitam, o tiesiog sakai tiesiai. Įskaitant savo skausmus, įskaitant kitų skausmus, įskaitant keistus klausimus. Nes kiekviena atvira vieta – padeda susijungti. Panašiai, kaip du prisiglaudę vandens telkiniai netrukus susijungs į vieną. Atvirumas, nors ir kartais skaudus, suartina. Esu dėkingas atviriems žmonėms ir pats stengiuosi toks būti.
- Ar santykių esmė – džiaugtis, kad jie tiesiog yra? Patyriau visą kalną įvairiausių ryšių: reikalaujančių, priverstinai duodančių, abejingų, norinčių pakeisti viens kitą… Mano paskutiniai buvo man maloniausi. Jų metu aš praktikavau atvirumo, meditacijos technikas ir tai, ką išmokau per praėjusius metus, domėdamasis apie santykius. Tiesiog džiaugiausi, kad santykiai buvo ir dalinausi savimi su ja. Man nereikėjo iš mano merginos kažko ypatingo – nereikėjo nė, kad susitiktume, ji visad atsakytų į mano Facebook žinutes ar, kad būtų kažkokia… Ji patiko, kokia buvo. Šiek tiek traumuota, kaip ir aš, bijanti atsiverti, kaip ir aš, žvelgianti pozityviai, bet ir nepasitikinti greitais susižavėjimais, kaip ir aš. Tai buvo įdomi patirtis, nes tiesiog džiaugiausi, kad esu poroje – turbūt džiaugiausi, kad esu kažkam vertingas, kad mano buvimas įprasmintas ne tik per darbus ar buvimu sūnumi/anūku tėvams/seneliams, kad esu pakankamas būti poroje. Kaip manai – ar santykiuose reikia kažko daugiau? Ar tiesiog buvimas bei dėkingumas už buvimą yra ko ir reikėtų siekti?
- Pilnai suprantu, kodėl išsiskyrėme. Bet man vis tiek skaudu, kad buvau paliktas. Ji ir sakė, kad su manimi viskas gerai, o aš ja tikiu – dėl to pačio atvirumo. Išsiskyrėme, nes jai reikėjo erdvės. Pilnai tai suprantu – juk pats tokius metus be santykių turėjau. Palaikau ją! Bet net suprantant tai, vis tiek skaudu, kad buvau paliktas – norisi, visgi, padėti, pabūti tuo herojumi, kuris išgelbės – padėti jai būti vienai kartu. Nežinau ar tai įmanoma. Svajoju, kad kada ateityje mes vėl susitiksime… Na, nežinau ar pats tada dar jausiu jai kokius jausmus. Bet norisi. Bendrauti man juk patiko.
- Ir turbūt liūdėti po išsiskyrimo natūralu? Net jei pažintis truko vos kelis mėnesius? Nežinau. Bet viena draugė sako ir tai skamba raminančiai…
Kavinėje „Four seasons“ kavą geriantis,
Danielius
