Labas, [paslėpta],
Nors praėjo pusė metų be Meilės ir santykių, negaliu sakyti, kad jie einasi gerai. Noriu šiandien tiesiog pasidalinti su tavimi…
*trinkteli galvą į sieną, už nugaros, atsiremia į savo debesies formos pagavlvę, užsimerkia, atsidūsta*
*atsimerkia*
Kodėl tau rašau tarytum mokiniui? Kodėl rašau tau tarytum čia dabar būtų Debesyla ir rašyčiau straipsnį?
…
..
.
.
..
…
Dienoraščiai. Jie geri, nes tai – pokalbis su savimi. Tai – iš esmės malda. Tai – iš esmės meditacija. Kai atveri sav mintis sau pačiam ir tiesiog jas sudedi raidžių ir kablelių kaip šie ,,,,,,,,, pavidalais. Kartais dar padedi tašką ar tris.
[paslėpta], aš nežinau, kas mes esame. Draugai?
Ne, ta prasme, turiu omenyje, kas mes ESAME? KAS? Kas yra žmogiškumas? Kas yra tikrovė? Ir kodėl man taip sunku dabar rašyti?
Žinai, kasdien keikiu save. Nes turiu keltis ir dirbti.
Įdomu, ar save keikia dirbantys nuo 8 iki 18? Ar jie nervinasi ir pyksta ant savęs, jei diena neitin darbinga? Ką jie daro mėnesio gale? Ar jie bijo dėl algos? Kaip tai vyksta?
Niekada neturėjau darbo.
Samdomo.
Buvau draudimo brokeriu, o tuomet – rašytoju ir mokytoju. Dabar juo esu. 25 metų balamutas, nieko neišmanantis apie šį pasaulį ir jo sandarą.
[paslėpta], myliu tave.
Na, ta prasme, turiu omenyje, kad nelabai. Bet būtų smagu mylėti. Juk žinai – meilė tai puikus būdas nukreipti dėmesį nuo sunkių darbų bei klausimų ir pasimiršti.
Meilė panaši į alkoholį. Tik meilės niekas nesiruošia uždrausti – LIETUVOJE IR TAIP BLET MEILĖ DRAUDŽIAMA.
(Kodėl mylėti savo lyties asmenį taip nelegalu? Kodėl nelegalu mylėti savo šalies politikus? Kodėl nelegalu mylėti prekybos centrą „Maximą“?)
Na, nesvarbu.
Jau pusę metų mano penis nebuvo įkištas į jokią žmogišką skylę. Na, buvo mano delne kelis kartus (ką čia meluoju – keliasdešimt kartų!), bet šiaip…
Kas gana įdomu.
Įdomu.
I wonder…
…Gal tai irgi, kodėl ieškau tos „meilės“. Sušikti hormonai.
…
..
.
.
..
…
Pažvelk į savo delną, [cenzūruota]. Ar matai jį? Dabar sakyk – kas tai?
Ar tavo delnas yra tu? Ar tavo delnas yra tavo įrankis? Ar tavo delnas yra tavo… Kas?
Ar jauti savo lūpas? O liežuvį? O dantis?
Nurijai seiles, ar ne?
Ar visa tai esi tu? Ar tai tik tavo įrankiai, kuriais naudojiesi šiame žemės pasaulyje?
…Žiū, yra žmonių, kurie neturi lūpų. Neturi delnų. Dantų irgi nebe – anie senai iškrito ar nespėjo išlįsti pro tavo burnos ertmės odą (taip, mes gimstame su visais dantimis iš karto – ir pieniniais, ir likusiais, tiesiog pilnieji guli tavo žandikaulyje iki kol pareiks).
Ar jie mažiau žmonės?
Kas esi tu?
Ar tu esi smegenys?
O ką, jei smegenis perkeltum į kompiuterį? Lygiai kaip dabar jau darai – perkeliant telefonų numerius, priminimus, vaizdų nuotraukas ir susirašinėjimus?
Ar tu esi kodas?
Toks šriftas, kurio daugiau nėra? Kaip bitcoin slaptažodis ir tavo banko sąskaitos hash kodas?
…
..
.
.
..
…
Dienoraščio rašymas yra gėris – jis leidžia išdėti mintis, nebandant jų pateikti kažkaip gražiai, teisingai ir tvarkingai. Tu gali rašyti visokio plauko nesąmones. Gali daryti ką tik panorėsi. Gali rašyti murmumurmurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrurmrumrurmrur nors ir visą puslapį ir niekam nebus svarbu, nes svarbiausiai, kad visą tai parašei ir sudėjai į lapus.
Iš smegenų.
Į lapus.
Iš delnų.
Į papus.
Žinai, [paslėpta], visai norėčiau paliesti tavo papus. Nežinau kodėl, bet mane tai traukia – lyg kažkokia magiška jėga „Danieliau, tu turi paliesti papus“. Nežinia kodėl.
Gerai, kad papų neturi. Che, che.
Bet ką čia sakiau?
Taip, dienoraščiai yra gerai, nes niekas jų neskaito. O jei skaito, tai te, šią akimirką, palieką komentarą apačioje viso šito su žodžiais „Tave mato daugiau, nei Dievo akis“. Ir pasakius šiuos žodžius bus aišku, kad tave mato daugiau, nei vieno Dievo akis. Ir taip bus per amžius. Amen.
. . .
. .
.
Kodėl „Amen“, bet ne „Awomen“?
